Žinot, kuo mažiau laiko lieka, tuo ramiau...Tuo aiškiau, kad viskas taip, kaip turi būti. Kad pačiu laiku. Kad iš meilės, bet ne aklai. Kad į gera...
Tuo tarpu, laikui lekiant, karts nuo karto susikuriam kokį nors jaukų prisiminimą. Vieną iš tų, kuriuos išsitrauki, kai būna sunkiau - ir kaip ranka nuima...
Tarkim, penktadienį - grįžom Mudu Abu po darbų, greit greit susiruošėm ir išvažiavom į Trakus. Pasivaikščiojom paežere, gardžiai pavalgėm ir, po truputį temstant, nuslūgus karščiui, išsinuomojom valtelę. Romantikai su prieskoniu:)
Užtat parplaukiant, jau visai sutemus ir baigiant smilkti paskutinei cigaretei, pilna krūtine kvėpiau vakaro vėsumą ir tyliai sau niūniavau seną gerą Louis Armstrong: I see skies of blue, and clouds of white...The bright blessed day, the dark sacred night...And I think to myself, what a wonderful world..!
Myliu Tave, mano pats geriausias būsimas vyre!
p.s. amžinai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą